su

4 su- praef. I. veiksmažodžių vediniai su juo žymi: 1. sujungimą, susilietimą, santykiavimą: suaugti, sukabinti, sulieti, surišti, susiūti, susirašinėti. 2. J veiksmą, aprėpiantį ko nors daug ir nukreiptą į vieną vietą: subėgti, sueiti, suvažiuoti, sumesti, sunešti, sutūpti, susėsti, sustatyti, suvežti, sugabenti, susikelti. 3. nuvykimą ir grįžimą: sulakstyti, sujodinėti, suvaikščioti, sudyžti. 4. suvartojimą, sunaikinimą: sunešioti, sudrengti, sujodyti, suavėti, sudraskyti. 5. pavijimą, pralenkimą ko nors: suginti, sukalbėti. 6. veiksmo intensyvumą: suspardyti, sukamuoti, subalti, sumenkti. 7. veiksmo pradžią ar momentiškumą: sunikti, subruzti, sušukti, sucypti, sušlamėti, sumirgėti, surasti, suspėti, sumatyti, susirūpinti, sujusti. 8. veiksmo galą: sulaukti, suarti, suvalgyti. ║ su veiksmažodžiais, kurie be priešdėlių visai arba beveik nevartojami: suprasti, sutapti, sutekti, sutikti, sustingti. II. daiktavardžių vediniai su juo žymi iš veiksmo kilusį daiktą ar reiškinį: sudėtis, sukaktis, sueiga, sutema, suirutė. III. būdvardžių vediniai su juo žymi iš veiksmo einančių ypatybių turėjimą: sumanus, supratingas, sudarus.